Praėjusiame straipsnyje paaiškinau, kuo skiriasi automobilio „pasyvusis saugumas” (gebėjimas apsaugoti jus avarijos atveju) ir „aktyvusis saugumas” (gebėjimas padėti išvengti avarijos).
Abu šie dalykai yra vienodai svarbūs, nors aktyvioji sauga yra mažiau suprantama, todėl į ją dažnai neatsižvelgiama. Pasyviojo saugumo svarbą šiuolaikiniuose automobiliuose padidino tokios programos, kaip EuroNCAP, tačiau akivaizdu, kad net ir labai nedidelė avarija yra geriau, jei avarija apskritai neįvyktų.
Šiuolaikiniai automobiliai turi daugybę pažangių elektroninių sistemų, padedančių vairuotojui avarinėje situacijoje išlaikyti automobilio kontrolę ir sumažinti avarijos tikimybę. Net ir paprasčiausiame naujame automobilyje yra stabdžių antiblokavimo sistema (ABS) ir paprastai tam tikra elektroninė stabilizavimo programa (ESP, kartais vadinama VDC, PASM ar kitais trumpiniais, priklausomai nuo gamintojo).
ABS neleidžia stabdžiams užsiblokuoti nuspaudus stabdžių pedalą, todėl vis dar galite vairuoti, o ne slysti tiesiai į priekį. ESP yra labai išmani sistema, kuri atpažįsta, kur bandote vairuoti ir ar automobilis iš tikrųjų važiuoja į tą pusę, ar ne. Jei automobilio kryptis nesutampa su ta, kuria bandote jį vairuoti, ESP gali stabdyti atskirus automobilio ratus ir, jei reikia, net sumažinti akceleratoriaus pedalą, kad automobilis važiuotų ten, kur norite. Ji labai naudinga esant slidžiai kelio dangai, kai automobilis nori slysti tiesiai, užuot pasisukęs (nepakankamas posūkis), arba suktis atgal (per didelis posūkis). Jei viskas veikia gerai, net nepastebite, kad kas nors vyksta.
Daugelyje šiuolaikinių automobilių, be dviejų pirmiau minėtų pavyzdžių, yra daugybė elektroninių sistemų, kurios gali padėti užtikrinti saugesnį automobilio vairavimą. Šios sistemos gali užtikrinti, kad automobilis elgtųsi nuspėjamiau, šiek tiek sulėtinti jo greitį, kad padangos išlaikytų sukibimą su kelio danga, net taikyti skirtingą stabdymo lygį kiekvienam ratui, kad automobilis būtų subalansuotas. Dėl visų šių dalykų vairuotojui lengviau išlaikyti automobilio kontrolę, todėl tikimybė, kad įvyks avarija, yra mažesnė.
Prabangiuose automobiliuose yra labai pažangių technologijų, kurios leidžia dar labiau išplėsti šią sritį. Aklosios zonos monitoriai, naudodami kameras, stebi jūsų akląją zoną ir įspėja, jei ruošiatės persirikiuoti prieš kitą automobilį, arba padeda sustabdyti automobilio išvažiavimą iš savo eismo juostos. Kai kurie automobiliai gali „atpažinti” greičio ribojimo ženklus ir mirksinčiu signalu priminti apie tai. Yra naktinio matymo technologija, leidžianti atpažinti pėsčiuosius, esančius už jūsų žibintų veikimo zonos ribų. Yra pažangių kruizo kontrolės sistemų, kurios ne tik palaiko jūsų greitį, bet ir gali pagreitinti arba sulėtinti greitį, kad sektų priekyje važiuojantį automobilį, o prireikus net stabdyti automobilį nuo 150 km/h iki visiško sustojimo.
Praėjusiais metais pagal „Audi” mokymo programą Vokietijoje vairavau „Audi A8”, važinėjau autobanais ir po miestus. Per maždaug 20 mylių važiavimo maršrutą automobilių kolonoje važiavau nuo 60 km/h iki 150 km/h (neribotu greičiu autostrada, ne miesto gatvėmis), iki visiško sustojimo, iki 140 km/h ir vėl iki visiško sustojimo, lenkdamas kitus automobilius, važiuodamas paskui kitus automobilius, kurį laiką užstrigau už sunkvežimio, važiavau per kaimą ir galiausiai įvažiavau į automobilių stovėjimo aikštelę ir sustojau. Per daugiau nei 20 mylių nė karto nespaudžiau nei stabdžių, nei akceleratoriaus pedalo. Tačiau automobilis elgėsi puikiai, ištikimai sekdamas priekyje važiuojantį automobilį ir nė karto per daug nepriartėdamas. Pirmąją kelionės pusę mano koja buvo pakibusi ant stabdžių pedalo, bet automobilio sistemos buvo pakankamai išmanios, kad „perskaitytų” eismo sąlygas ir atitinkamai reaguotų. Kai tik įveikiau siurrealistinį jausmą, kai automobilis įsibėgėja iki daugiau nei 150 km/h (250 km/h metriniame pasaulyje) ir stabdo nuo tokio greičio be jokio mano pedalo paspaudimo, iš tikrųjų buvo labai patogu važiuoti ir kelionė tapo labiau atpalaiduojanti. Sistema naudojo du radarus, kamerą, parkavimo jutiklius, palydovinės navigacijos sistemą ir galingą kompiuterinę sistemą, kad surinktų ir apdorotų didžiulį kiekį informacijos ir priimtų sekundžių tikslumo sprendimus visos kelionės metu.
Tačiau aktyvioji sauga – tai ne tik elektronika. Bet kuris automobilio konstrukcijos ar inžinerijos aspektas, padedantis vairuotojui išvengti avarijos, yra aktyviosios saugos funkcija. Pavyzdžiui, priekinio stiklo statramsčių storis ir išdėstymas turi didelę įtaką vairuotojo gebėjimui matyti priešpriešiais atvažiuojančias transporto priemones žiedinėse sankryžose. Lengvesnis automobilis operatyviau reaguos į judėjimo krypties pasikeitimus (tarkime, sukdamas, kad išvengtų kelyje esančio šuns) nei sunkus automobilis. Šiuolaikinės padangos daug geriau išsklaido vandenį lyjant stipriam lietui, todėl mažesnė tikimybė, kad nuslysite nuo kelio. Sudėtingesnės pakabos sistemos padeda automobiliams išlikti geriau subalansuotiems kelyje, net važiuojant dideliu greičiu ar velkant sunkius krovinius.
Galiausiai „aktyviai saugus” automobilis bus toks, kurį lengva vairuoti, kurio elgesys yra nuspėjamas ir kuris suteikia vairuotojui pasitikėjimo, kai reikia imtis veiksmų. Numatomas elgesys yra saugus, todėl vairuotojas tiksliai žino, kaip automobilis reaguos, ir instinktyviai vairuos ir (arba) stabdys, kai iškils problema